Krepšinio rinktinės gydytojai – apie sudėtingas garsių sportininkų traumas ir reabilitaciją

Pasibaigus Europos krepšinio čempionatui krepšininkai sugrįžo į įprastą treniruočių ir gyvenimo ritmą. Kartu su jais Turkijoje dirbę sporto medicinos asai ir pelnytai medicinos pasaulyje žvaigždėmis vadinami profesorius Rimtautas Gudas (toliau – R.G.) ir dr. Vytenis Trumpickas (toliau – V.T.) atskleidė tai, kas liko už kadro ir kaip išlaikyti sveiką organizmą net ir užsiimant profesionaliu sportu.

 

Ne paslaptis, kad žaidžiant profesionalų ar mėgėjišką krepšinį traumos yra patiriamos ypač dažnai. Su kokiomis to pasekmėmis paprastai tenka susidurti jums?

 

R.G. Traumos būna pačios įvairiausios: nuo lūžių iki sumušimų ar patempimų. Blogiausia kai pasirodo senų traumų pasekmės ir tenka greitai jas tvarkyti, planuoti tolimesnį gydymą, nors visada sakau, kad dauguma jų galima išvengti. Sunkiausios iš jų žinoma yra kelio ir peties sąnarių raiščių, meniskų plyšimai, kurių gydymas ilgas ir sudėtingas. Dažnai nukenčia ir čiurna, klubo bei alkūnės sąnariai, spazmuoja nugara, įvyksta raumenų ir sausgyslių jungčių patempimai, praskeliami antakiai, viršugalvis, įvyksta stresiniai pėdos kaulų lūžiai, raktikaulio distalinio galo išnirimai, riešo raiščių ir kremzlinio jungiamojo žiedo pažeidimai, sąnario kremzlės pažeidimai bei Achilo sausgyslės uždegimai ar net plyšimai. Tiksliai ir laiku diagnozavus, galima pilnai visas šias būkles išgydyti, be neigiamų pasekmių tolimesnei karjerai.

 

V.T. Dažniausiai tai būna lėtiniai traumų padariniai, kurie yra ilgainiui ir dažniausiai negrįžtami. Žinoma, svarbiausia tų traumų nepatirti! Svarbiausias dalykas yra profilaktika.

 

Jonui Mačiuliui buvo trūkęs dešiniojo kelio priekinis kryžminis raištis, Arvydui Saboniui svarbiu karjeros metu ne kartą plyšo Achilo sausgyslė, Linui Kleizai – plyšo kelio meniskas. Tokias traumas galime vardinti ir vardinti. Tačiau kokia iš tiesų yra jų kaina? Kiek laiko trunka norint atsistoti ant kojų po tokių ir panašių traumų krepšinio aikštelėje?

 

R.G.  Profesionaliam krepšininkui po tokių traumų visada atsiranda klaustukas ar jis dar galės tęsti savo karjerą, seniau dažniausiai taip ir atsitikdavo. Dabar jau bent žinome, kad pilnai pasveikti galima, svarbu teisingai pasirinkti gydymą, ir nors krepšininkas praleidžia vieną sezoną, bet dažniausiai sugrįžta į buvusį aktyvumo lygį. Kiekvienu atveju traumos būna panašios, bet deja kiekvienas sportininkas sveiksta po jų skirtingai, tai priklauso nuo individualių organizmo savybių, kurių mes deja iki galo nežinome.

 

Tačiau, džiaugiuosi, kad šiuolaikinis sporto medicinos mokslas per pastaruosius metus daro ypač didžiulį progresą ir visas minėtas traumas tinkamai ir laiku gydant galim pilnai išgydyti, pavyzdžiui, ankščiau po Achilo sausgyslės susiuvimo ilgam laikui koją imobilizuodavome ilga gipso longete, dabar dažnai jokios imobilizacijos nebereikia, taikome funkcinį gydymą, kuris įrodyta efektyviau gerina gijimą, nei imobilizacija. Meniskų plyšimų gydyme irgi daugybė pasikeitimų, ankščiau vos tik jam įplyšus, puldavome juos šalinti, dabar gi supratome, kad tuo būdu pagreitindavome sąnario kremzlės susidėvėjimą, todėl tampame labiau konservatyvesni.

 

Kryžminių raiščių ir su tuo susijusio kelio sąnario nestabilumo gydyme ypatingai daug naujienų, sužinojome, kad raištis sudarytas iš daugybės pluoštų jungiančių šlaunikaulį su blauzdikauliu įvairiomis kryptimis, taip užtikrindamas sąnario stabilumą visomis kryptimis. Pasirodo raiščių rekonstrukcijos būdai turi priklausyti būtent nuo įvairių skaidulų pažeidimo skaičiaus ir su tuo susijusiu sąnario nestabilumo laipsniu. Didžiausia naujovė yra žmogaus audinių gijimą skatinančių medžiagų suradimas ir jų pritaikymas gydant minėtus pažeidimus. Tai įvairūs ląsteliniai augimo faktoriai, kamieninės ląstelės, kraujo elementai. Pastarieji labai reikšmingai keičia visą požiūrį į šių traumų gydymą. Šios visos naujovės padeda trumpinti palyginus labai ilgą atsistatymo po patirtų traumų laikotarpį. Kiekvienu atveju sveikimo laikas nuo daug ko priklauso, bet užtrunka kartais net iki vienerių metų.

 

V.T. Sportuojant protingai įmanoma tų traumų ir sumažinti. Visiškai išvengti nemanau, kad  įmanoma. Daugelis traumų nepriklauso nuo pačio žaidėjo. Tai juk kontaktinis sportas.

 

Profilaktika prasideda kai nieko neskauda. Tuomet tikrinami raumenys, jų balansas, sąnarių paslankumas. Yra daugybė diagnostikos metodų, kurie šiandien parodo tikslias galimu pažeidimų vietas. Dažniausiai profilaktikai ir silpnu vietų stiprinimui nėra laiko. Jo atsiranda kai įvyksta trauma. Juk krepšininkai nori turėti ir laisvalaikį, o profesionalus sportas, atvirai tariant, yra pragaras. Norint sportuoti ir turėti sveiką kūną reikia tam paaukoti absoliučiai visą savo laiką.

 

Dar sudėtingiau jei sugrįžta senos traumos. Konkretaus laiko nurodyti tikrai negaliu. Kiekviena trauma ir kiekvienas atvejis yra labai individualus.

 

Tačiau turbūt retas sportininkas paiso poilsio režimo ir išlaukia visą reabilitacijos laikotarpį?

 

V.T. Visuomet rekomenduojame imtis atsargumo priemonių ir skiriame konkrečiu atveju reikalingą reabilitaciją.

 

R.G. Žinoma, yra atvejų, kai sportininkai pasijunta pakankamai gerai ir nesiklausydami profesionalaus sporto medicinos gydytojo rekomendacijų, savo nuožiūra pradeda gijimo terminais nepagrįstą sportinę veiklą kai rekonstruoti audiniai dar nesusigražinę savo minimalių neurodinaminių galimybių, todėl jiems padidėja pakartotino pažeidimo rizika ar net ir įvyksta kartotina tokia trauma. Tačiau dauguma laikosi rekomendacijų ir atstatinėja buvusius fizinio aktyvumo lygius remdamiesi fiziologiniais gijimo terminais.

 

Na, o jei į krepšinio aikštelę reikia sugrįžti greitai ir nelaukti, kada viskas iki galo sugis? Sutikite, tokių situacijų turbūt būna ne viena. Tad kokios priemonės padeda?

 

V.T. Nepasitaikė dar tokių atvejų ir mes neleidžiame grįžti į aikštelę.Jei yra umi galvos trauma tokiu atveju reikia griežtai laikytis protokolo. Jei matome, kad yra neurologiniai simptomai, apie grįžimą ir tolimesnį žaidimą negali būti net kalbos.

 

Jei trauma nėra rimta ir mes matome, kad neturės ateityje rimtesniu pasekmių pritaikė tam tikras atsargumo priemones(teipavimą, kineziteipavimą, itvarus ir pan.) leidžiame sportininkui gristi į varžybas.

 

R.G. Taip, tikrai, tačiau ne visada jos turi sėkmingą pabaigą, deja. Nors šiuolaikinis sporto medicinos mokslas gali ir daug, tačiau gamtos dėsniai gijimo sferoje, kaip ir kitose veikia puikiai, todėl dažniausiai žinoma jų ir laikomės. Žinoma, atsitinka taip, kad laiko pilnai pasveikti nėra, tada taikome stebuklingus kineziterapijos ir farmakoterapijos metodus, kurie pastaruoju metu ypatingai tobuli, jie ir yra pagrindiniai mūsų ramsčiai.

 

Ar pasitaikė tokių traumų rinktinėje? Galbūt pasirodė senų traumų pasekmės?

 

V.T. Šiemet buvo daug kontaktinių traumų. Teko siūti antakius, kaktą. Buvo kelios čiurnų traumos. Tačiau palyginus su ankstesniais metais tikrai negaliu sakyti, kad traumų daugiau.

 

R.G. Su traumomis rinktinėje mes susiduriame deja kiekvieną vasarą. Žinoma, daug pasiekėme sumažindami nekontaktinių traumų skaičių pritaikę traumų prevencijos projektą, kuomet galima iki nulio sumažinti nuo sportininko priklausančius traumos priežastis.

Tam, žinoma, turime labai gerai žinoti visų rinktinės žaidėjų kūnus, organizmus, silpnas vietas, senas buvusias traumas, įvairius perkrovų sindromų kompensavimo kitomis kūno vietomis mechanizmus, tada jas galime kontroliuoti. Visa tai, jei to nori sportininkas.

 

Tokiu būdu net ir kontakto metu sušvelnėja traumos padariniai. Žinoma, yra išorinių faktorių, kuriuos ne visada sukontroliuojame. Čia kalbu apie šlapias salės grindis, neplanuotus ir netikėtus kontaktus su kitu žaidėju, paslydimus ir t.t… Nekalbu apie prakirstų antakių ir viršugalvių skaičių varžybų metu, kuomet reikėdavo greitai susiūti rūbinėje ir vėl gražinti žaidėją į rungtynes.

 

Pamenu, Jonui Mačiuliui prakirto antakį svarbių rungtynių metu, greitai susiuvom, grįžo į aikštę ir sužaidė vienas iš geriausių savo rungtynių, o Lietuva išėjo į kitą etapą. Tas pats buvo įvykę ir su Jonu Valančiūnu, Renaldu Seibučiu. Kiekvienais metais nuolatos pildome traumų ir perkrovos sindromų bei ligų duomenų bazę, turime sukaupę jau vienuolikos metų duomenis, juos nuolat analizuojame, stebime tendencijas, koreliuojame su žaidėjų amžiumi, kūno ypatumais, kitais parametrais ir sudarinėjame traumų ir ligų prevencijos programas, kurios padeda sumažinti tokių atsitikimų dažnį.

 

Kokia paprastai būna ir kiek trunka reabilitacija po čempionato?

 

R.G. Deja, po čempionatų žaidėjai iš karto arba po keleto dienų jau privalo prisistatyti į savo klubus, todėl reabilitacijai laiko jie neturi. Žinoma, protingi klubai, rinktinių žaidėjams priklausomai nuo jų žaisto laiko čempionatų metu, sustato individualų įsitraukimo į treniruočių ir varžybinius rimtus planus, tačiau ne visuose klubuose yra vienodai.

 

V.T. Tai būtų labai naudinga ir sudarome tokius reabilitacijos planus, tačiau realiai stebint situaciją yra akivaizdu, kad tam nėra galimybių. Organizmui, raumenims ir sąnariams būtina atsistatyti, o tai atima laiko.

 

Kokias klaidas dažniausiai pastebite darant krepšinį žaidžiančius neprofesionaliai?

 

R.G. Bėda, kad neprofesionalūs krepšininkai nenaudoja naujausių sporto mokslo pasiekimų, todėl jų veikloje prevencijos nematau, vadinasi rizika kažką negero pasidaryti yra didelė. Būtent ši sportuojančių žmonių kategorija yra pagrindiniai mano pacientai, nes jiems dažniausiai tenka atlikti įvairias rekonstrukcines minimaliai invazines kelio, peties, čiurnos, riešo, klubo, alkūnės ir kitų sąnarių operacijas, nes dėl perkrovų ir prevencijos nebuvimo įvyksta negrįžtami pažeidimai.

 

V.T. Mėgėjai sportuoja dar blogiau ir neprižiūri savęs. Nėra pakankamo raumenų balanso, dažnai persitempiama. Kartais žmogus per retai nueina į sporto salę ir vienu metu persitempia. Dirbant sėdimą darbą būna sunkiau prisižiūrėti.

 

Ar patys žaidžiate krepšinį laisvalaikiu ir kokias traumas esate patyrę patys?

 

R.G.  Nuo pat vaikystes žaidžiu krepšinį ir pats, dar vis tebežaidžiu už veteranus (šypsosi), deja, esu patyręs kontaktinių traumų ir pats, tokia jau to žmogaus prigimtis, kad kai viskas gerai, prevencija neužsiiminėji, pradedi tai daryti, kai blogai, todėl dabar jau užsiiminėju…

 

V.T. Taip (juokiasi). Žinoma, kad žaidžiame. Tik galiu prisipažinti, kad žaidžiant negalvoji apie traumas, emocijoms užvaldžius pamiršti visus skausmus. Tačiau čia yra ir kitų problemų, pavyzdžiui, pernelyg didelis svoris. Tačiau raumenis stengiuosi prisižiūrėti ir jei raumenys neleidžia, nebėgu, o tiesiog vaikštau po aikštelę.